Klasės dienoraštis
2016-2017 m. m.
IVg klasė
Rugsėjo 1-osios šventė
Rugsėjo 1-osios šventė
Rugsėjo 1-osios šventė
Mokytojų diena. 2016-10-05
Informatyvi ekskursija po Vilnių. 2016-10-21
Prabėgo keli mokslų mėnesiai. Daug susikaupimo, kantrybės ir darbo įdėjome per šį laikotarpį. Taigi, kodėl negalime atsipalaiduoti vieną dieną ir save šviesti ne sėdėdami pomokose, bet keliaudami į sostinę?
Ūkanotą spalio pabaigos rytą išvykome į Vilnių. Ekskursija laukė gana įdomi. Kadangi važiavo IIIg ir IVg klasės mokiniai, kurie rimtai ir atsakingai galvoja apie laukiančius brandos egzaminus, tai pirmiausia aplankėme Vinco Mykolaičio–Putino memorialinį butą–muziejų. Gidė papasakojo daug įdomios ir naudingos informacijos apie rašytoją. Abiturientams, kurie jau susipažinę su šiuo rašytoju, buvo įdomu prisiminti, pakartoti ir papildyti savo žinias. Nebuvo pamirštas ir psichologinis–intelektualinis romanas „Altorių šešėly“. Skaidrių pagalba buvo puikiai perteiktas autoriaus gyvenimas bei atskleista kūrinio tematika. Pasivaikščiojimas po butą buvo tikrai įtraukiantis. Muziejuje sukaupta apie 5000 eksponatų: autentiški rašytojo baldai, asmeniniai daiktai, knygos, paveikslai, taip pat įvairi medžiaga, susijusi su rašytojo kūryba, gyvenimu ir asmenybe. Kai kurie daiktai perpirkti iš Vinco Krėvės–Mickevičiaus bei Balio Sruogos.
Čia saugoma didžioji rašytojo bibliotekos dalis – 2877 vnt. Tai paties V. Mykolaičio-Putino knygos, jų vertimai į kitas kalbas, įvairūs lietuvių ir užsienio rašytojų kūriniai, periodikos leidiniai, žodynai, įvairaus profilio meno bei filosofijos, estetikos studijos, antologijos, albumai ir kt. Yra knygų su V. Mykolaičio-Putino pastabomis, pabraukymais, su jam dovanotų knygų autorių įrašais.
Iš šilto muziejaus atėjo laikas vykti į Senąjį Užupį. Ši vieta turi daug įstabių kampelių, alsuojančių sava dvasia, kurią pirmieji pajuto menininkai ir prikėlė šią žmonių ir Dievo apleistą miesto dalį naujam gyvenimui. Užupis – dailininkų kvartalas. Pilnas menininkų dirbtuvių ir studijų, parodų salonų ir salonėlių, turi savo paveikslų galeriją ir pilnas gatves menininkų, kūrėjų ir laisvamanių. Visus juos ir mus įžengiančius per Užupio respublikos tiltą pasitiko Undinėlė, o turgaus aikštę saugo Užupio angelo skulptūra. Saugo užupiečius ne vien angelas. Kaip ir kiekvienoje respublikoje, žmogų saugo konstitucija ir įstatymas. Tik šioje respublikoje jie kiek kitokie nei įprata. Kylant gatve aukštyn, pasigrožėjome nuostabiu senamiesčio vaizdu, užsukome į Meno inkubatorių ir Tibeto skverą, pasiklausėme, kaip vėjas švilpauja Jono Meko skersgatvyje. Tarp Polocko gatvės ir Vilnios kranto sustojome prie vienų seniausių Vilniaus kapinių, sužinojome, kokias paslaptis saugo Šv. Apaštalo Baltramiejaus bažnyčia. Užupis buvo naudingas tuo, kad ši vieta leido priartėti prie Jurgio Kunčino romano „Tūla“. Kas buvo skaitę šį kūrinį, lengvai galėjo rasti sąsajų su Užupio aplinka.
Truputį pailsėję vykome į Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą ir žiūrėjome Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Madagaskaras“, pagal Mariaus Ivaškevičiaus to paties pavadinimo pjesę. Tai programinis kūrinys, tačiau perskaityta knyga, tik literatūrinis argumentas, o mums reikia ir kultūrinių, todėl spektaklis buvo puiki ir naudinga patirtis. Spektaklis visus sužavėjo. Vaidino labai gerai žinomi aktoriai Tomas Rinkūnas, Indrė Patkauskaitė, Valda Bičkutė, Vytautas Rumšas, Mantas Vaitiekūnas ir kiti. Nors spektaklis truko 3valandas, bet neprailgo, nes tikrai įtraukė ir likome sužavėti.
Taigi, šis penktadienis buvo gan informatyvus, žinoma, susijęs su literatūra, bet juk ne veltui, nes lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas norint baigti mokyklą. Džiaugiamės skyrę savo laiko tokiai patirčiai. Ekskursija nebuvo pramoginė, bet jos informatyvumas suteikė mums daug naudingos patirties bei įstabių prisiminimų.
Kornelija Pupeikytė, IVg klasė.
Nuotraukos Pauliaus Lukošiūno
Šaltinis čia.
Diena kalėdiniame Kaune. 2016-12-20
Artėjant šventėms, per patį susikaupimo laikotarpį, kuomet vis dažniau pamąstome apie kitiems padarytas skriaudas, pasakytus negražius žodžius, norime kiekvieno atsiprašyti, padėjusiems padėkoti, o gal tiesiog kiekvieną nuliūdusį pralinksminti, mes, gimnazijos dvyliktokai, nusprendėme vykti į ekskursiją. Juk tai vienas iš smagiausių, tačiau kartu ir naudingiausių užsiėmimų su klase.
Šie metai yra paskutiniai, norisi kuo daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kurie lydėjo nuo pat vaikystės. Juk niekada nežinai, kada vėl susitiksi, o ir susitikus – teks skirtis, nes mokyklos suolą būsime išaugę. Kadangi laiko iki egzaminų lieka vis mažiau, o pasiruošimo iš tiesų daug, nusprendėme rasti kompromisą, leisti laiką drauge taip, kaip būtų iš tiesų naudinga.
Nors dažniau vykstame į Vilnių, šį kartą padarėme išimtį – važiavome į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Vienas iš privalomų autorių lietuvių kalbos egzamine yra Salomėja Nėris, todėl vykome susipažinti su poetės namais, kurie dabar virtę muziejumi. Tik įėję į šį muziejų buvom įspėti, kad po paskaitos įvyks viktorina. Todėl turėjome labai įdėmiai klausytis, nors tai nebuvo tik dėl viktorinos, kadangi mes jau buvome mokykloje susipažinę su šios poetės kūryba ir biografija.
Muziejus įkurtas 1962 m. poetės Salomėjos Nėries (Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, 1904-1945) name Palemone, kuriame ji gyveno 1937-1941 m. Jame veikia Salomėjos Nėries literatūrinė ir memorialinė ekspozicija. Gidė taip pat aprodė poetės gyvenamojo namo vidų, kuriame dauguma daiktų išlikę nuo pat S. Nėries laikų. Gražios architektūros namas stovi pačiame miesto užkampyje, sode šulinys, pavėsinė. Likęs suolas, ant kurio poetė rašė eilės. Gidė supažindino mus su S. Nėries biografija, svarbiausiais gyvenimo tarpsniais bei kaip tie laikotarpiai paveikė pačią kūrybą. S. Nėris tapo mūsų nacionalinės kultūros pasididžiavimu. Ji seniai peržengė Lietuvos sienas ir pasidarė visų sovietinių tautų poete. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų, bet gražiausiai, žinoma, skamba lietuviškai. Jos poezija yra labai reikšmingas indėlis į lietuvių literatūrą, turėjęs didelės reikšmės visam tolimesniam jos vystymuisi, davęs didelį poveikį jaunųjų lietuvių poetų kartai. Laikas muziejuje tikrai neprailgo, buvo ne tik naudinga, tačiau taip pat ir įdomu.
Po ekskursijos muziejuje turėjome valandą laisvo laiko Kauno Laisvės alėjoje. Buvo labai malonu pasivaikščioti po miesto gatves, išpuoštas kalėdinėmis dekoracijomis. Švenčių dvasia dar labiau įsigėrė į mus.
Antrasis objektas, kurį lankėme, įsikūręs Laisvės alėjoje, tai Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuris po rekonstrukcijos labai išgražėjęs. Stebėjome spektaklį „Balta drobulė“, režisuotą Juro Jurašo. Tai yra drama pagal Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną. Šis spektaklis mums buvo taip pat į naudą ne tik kaip kultūrinis argumentas, rašant literatūros rašinį, tačiau taip pat knyga „Balta drobulė“ yra viena iš privalomų. Įdomu perskaičius knygą, pamatyti ir spektaklį,
Na, o pasibaigus spektakliui skubėti namo nenorėjome. Tad nusprendėme apžiūrėti Kauno miesto eglę. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais metais, Kaunas nenustoja stebinti originalumu. Miesto širdyje senamiestyje - Kauno Rotušės aikštėje puikuojasi eglė, o jos viduje – karuselės... Nusipirkę karšto šokolado pasinaudojome proga ir pasisukome karusele. Nors trumpam nusikėlėme į vaikystę... Grįžome namo, kaip ir kiekvieną kartą, pavargę, tačiau kupini gerų emocijų, įspūdžių. Tikiuosi, jog ši išvyka su klase tikrai ne paskutinė.
Kotryna ŠĖŽAITĖ, IVg klasė.
Šaltinis čia.
Kalėdinis karnavalas. 2016-12-23
Apie renginį skaitykite čia.
2016-12-23
2016-12-23
2016-12-23
Apie Šimtadienį skaitykite čia.
PASKUTINIS SKAMBUTIS
2017-05-25
Paskutinis skambutis – naujo gyvenimo etapo pradžia
Kiekvieną dieną gimnazijoje skamba skambutis, tačiau gegužės 25 dieną jis nuskambėjo kitaip. Žmogeliukais, pėdutėmis bei gėlėmis išpuoštoje Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje vyko didžiulė šventė, skirta XIII laidos abiturientams. Iki vėlaus vakaro ir nuo ankstyvo ryto gimnazijoje triūsę vienuoliktokai išdabino koridorius bei abiturientų klasę.
Su dideliu nekantrumu gimnazijos mokiniai kieme laukė dvyliktokų. Netrukus pasirodė išpuošti automobiliai. Pirmasis kieme sužvilgėjo kemperis. Jis atvežė abiturientų auklėtoją, kuri vienus ruošė savarankiškam gyvenimui nuo 5-tos, kitus nuo 10-tos klasės. Abiturientai visus stebino jaunatvišku grožiu, šypsenomis ir už jų pasislėpusiu jauduliu. Merginos, pasidabinusios dailiomis suknelėmis, atrodė tarsi princesės iš pasakų. Aidint plojimams ir šūksniams mokiniai dvyliktokus palydėjo į pirmą pamoką, kurią jau buvo pasiruošę vesti pirmokai. Bet prieš tai mažieji abiturientus pasitiko pūsdami muilo burbulus. Taip pat tą dieną dvyliktokams pamokas vedė pirmoji mokytoja Lilia Semionova, dalies dvyliktokų buvusi auklėtoja Danguolė Šileikienė ir iki paskutiniųjų žingsnių gimnazijoje vedusi, globojusi bei mylėjusi gerbiama auklėtoja Dainora Biliūnaitė. Po paskutinės atsisveikinimo su auklėtoja ir bendraklasiais pamokos pirmokai abiturientus išlydėjo į iškilmingą renginį Dusetų kultūros centre.Aidint mokykliniam skambučiui, salė prisipildė muzikos, dainų, linkėjimų, gražių žodžių, staigmenų, šypsenų, jaunatviško juoko, jaudulio ir net ašarų. Scenos gilumoje švietė Emilijos Čypaitės karpyti laikrodžiai, išmušę paskutinę dieną gimnazijoje. Renginį vedė vienuoliktokai Ieva Juozėnaitė ir Lukas Markevičius. Abiturientus savo gražia dovana – valsu nustebino pirmokėliai. Linkėdamas kuo didžiausios sėkmės, žengiant į kitą gyvenimo etapą, abiturientus sveikino gimnazijos direktorius Gintautas Kuzma. Gražų sveikinimą skyrė Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantas Dumbrava, kurį perskaitė jo padėjėja Regina Račkauskienė. Savo dainomis abiturientus taip pat pasveikino gimnazijos merginų ansamblis bei Dusetų meno mokyklos merginos. Dvyliktokus laimino Dusetų parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas. Savo skambių dainų negailėjo Eglė, Margarita ir Ramūnas. Auklėtoja Dainora Biliūnaitė su nerimu ir jauduliu linkėjo sėkmės, išeinant į savarankišką gyvenimą bei dėkojo tėveliams, kad „jie pasitikėdami atidavė savo vaikus ir leido daryti su jais ką tik nori“. Tad mokytoja užaugino tikrai nuostabius vaikus! Po šiltų auklėtojos žodžių, visus prikaustė abiturientės Samantos Valiukaitės sesutės Gabrielės ir jos mokytojo Imanto šokis, kuris visiems atėmė amą. Vėliau žodis buvo suteiktas tėveliams, kurie be galo džiaugėsi ir dėkojo auklėtojai už jos aukotą laiką, nerimą ir triūsą, už begalinę šilumą ir meilę vaikams. Tėvai skaitė žodžius, o daugelio vaikų akyse suspindo ašaros. Tada atėjo laikas, kai tėveliai turėjo ištarti gražius palinkėjimus savo vaikams ir įteikti gėlių.
Padėkoti už pastangas ir atiduotus metus bei atsiprašyti už padarytas klaidas ir pasakytus skaudžius žodžius mokytojams bei tėvams norėjo abiturientai. Jų akyse spindėjo nerimas, liūdesys bei jaudulys, kad reikia palikti savo antruosius namus – mokyklą. Už nuostabų renginį skambėjo padėkos žodžiai vienuoliktokams, nuoširdžių šypsenų pareikalavo šmaikštus testamentas, virpančiomis rankomis ir širdimis abiturientai teikė gėles mokytojams bei vienuoliktokams perdavė gimnazijos raktą. Netrūko norinčių pasveikinti abiturientus, paspausti ranką, įteikti gėlių. O kai abiturientams buvo išsakyti gražiausi žodžiai, išdainuotos gražiausios dainos, išsakyti visi palinkėjimai, kai jų rankos jau buvo pilnos gėlių, padėkų bei dovanėlių, abiturientai visiems padovanojo daug triūso, pastangų bei darbo pareikalavusį, bet nepaprasto grožio valsą, kuris tiek tėveliams, tiek mokytojams, tiek draugams išspaudė ne vieną ašarą. Padainavus mokyklos himną, pirmokai už rankų pasiėmė besišypsančius ir laimingus dvyliktokus ir aidint jau paskutinio skambučio garsams, išlydėjo į naują gyvenimo etapą.
Atsisveikindami su gimnazija, abiturientai padovanojo naują Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos užrašą, kuris jau šviečia virš mokyklos durų. Jis visiems primins šmaikščius, draugiškus bei charizmatiškus XIII laidos abiturientus. Kaip ir kasmet, Paskutinio skambučio šventė liko širdyse, buvo kupina jaudulio, šypsenų, ašarų, prisiminimų ir nuoširdumo. Taigi linkime kuo didžiausios sėkmės abiturientams, einant nauju gyvenimo keliu!
Evelina Kundavičiūtė, IIg klasė